APMĄSTYMAI RYTO RASOS SODE
Ketvirta valanda. Laukiu saulės patekėjimo. Kaip ir kasdien, netrukus ji pasveikins mane, savo spinduliais paliesdama kiekvieną rasos lašelį, kuris kabo ant žolės stiebelio, augalo šakelės, lyg visas sodas pernakt būtų padabintas žėrinčiais perlais. Saulė pabudins sode nakvojusius paukščius, ir jie sveikins mane, džiaugdamiesi, kad aš ir vėl kartu su jais sutinku nuostabų rytą. Greitai iš miego ims busti visa, kas aplinkui, įsijungdama į nepakartojamą Ryto simfoniją.

Vandens čiurlenimas upelyje suteiks jai ritmą, kaip ir oro dvelkimas. Spalvingos žuvys baseinėlyje, pamačiusios mane, tęs amžinągyvybės šokį. Kiekvienas medelis, krūmas, net žolė, laukia, kol aš pastebėsiu juos pabudusius, kad įvertinčiau jų grožį. Akmuo, ir tas, laukia dėmesio. Rasos padabintas, stengiasi savitu grožiu nenusileisti augalams. O jei prisėdu ant jo, atsidūsta ir atiduoda man visą savo energiją ir stiprybę…
Mano sodas – tai savitas gyvenimas, be žmogiškų nuodėmių, rūpesčių…

Pasisveikinęs su kiekvienu jo gyventoju, nugrimztu į meditacijos pasaulį. Ten pabūnu su savo DAO, kurį vadina ir Absoliutu, Brahmanu, Visuma, Dievu, kitais vardais. Šį jausmą sunku aprašyti, jį reikia išgyventi. Dabar aš negaliu įsivaizduoti savo gyvenimo be ryto ir saulės, su kuria aš jau daugelį metų lenktyniauju, kas kurį pirmas pasveikins. Iš čia gimė ir mano sodo vardas ASA DZ UYU EN (RYTO RASOS SODAS)…

Nelaimės persekiojo ir toliau: penkis kartus buvau patekęs į mirtinas situacijas, tačiau išgyvenau. Pradėjau suprasti, jog kažkas mane globoja, saugo, o kartu ragina ieškoti, kas padėtų atsilaikyti prieš visas negandas. Mano dvasia ilgai nerado, ko reikėjo, bet palaipsniui prie to artėjo. Viskas pasikeitė 1996 m. poilsiaujant Palangoje. Tąkart atsitiktinai išvydau japoniško sodo nuotrauką, kuri savaip pakreipė tolimesnį mano gyvenimą. Bežiūrint į aną tolimo krašto vaizdinį, manyje tarsi išsiveržė ugnikalnis! Nežinojau, kas atsitiko, tik intuityviai suvokiau, jog privalau savo širdimi, savo rankomis sukurti tokį sodą ir kad jo kūrimas – vienintelis kelias į mano paties vidinio pasaulio harmoniją!.. Nebaigęs atostogų prie jūros, grįžau namo ir ėmiausi darbo. Pati gamta ir kažkas iš aukščiau padėjo man. Prie sodybos augęs daržas ėmė mažėti. Vietoje jo ryškėjo būsimo sodo kontūrai. Pradžia buvo be galo sunki. Lietuvoje visiškai nebuvo literatūros apie sodus be gėlių ir vaismedžių, kur maža vietos akiai, užtat neaprėpiamos erdvės širdžiai! Jį kuriant reikėjo daug kur pasikliauti tik savo intuicija ir nuojauta. Užplūdo lavina idėjų, minčių. Dauguma jų mano sąmonėje švystelėdavo naktį, anksti rytą. Tada nebegalėdavau miegoti, eidavau dirbti; net jei būdavo tiktai trečia valanda ryto… Šiam sodui atidaviau visą save. Po truputį pradėjo užsimiršti praeitis, tik sode galėjau pailsėti, atsipalaiduoti, pabūti dviese su gamta; kaip ir dabar. Pati gamta man padėjo suartėti su ja, atverdama supratimą apie daugelį dalykų, kuriuos sunku ir paaiškinti… Sode daugybė įvairiausių akmenų. Gražiausi jų atkeliavo lyg iš pasakos. Vienas tokių akmenų ilgai šaukė mane: Ateik ir paimk! Aš jį radau toli miške, kur anksčiau niekada nebuvau buvęs. Vieną ankstyvą pavasario rytą su šeima išėjome rinkti žibučių. Vos įžengęs į mišką, pajutau didelę trauką ir pasidaviau jai. Ėjau apie 300 metrų, brisdamas per upelius, braudamasis per brūzgynus, lyg žinočiau, kur einu. Taip pati gamta mane atvedė prie vieno iš gražiausių mano rastų akmenų. Matėsi tiktai kokie trys centimetrai. Rankomis bekrapštant žemę aplinkui, vėrėsi to akmens grožis ir jėga. Atkasus paaiškėjo, kad jis svėrė apie 400 kg.! Jo pargabenimas į sodą – dar įdomesnė istorija!

Taip į sodą ėmė keliauti gražiausi akmenys, kurie, nors tėra tik žemiausia gyvybės forma, turi savyje tiek energijos, kiek niekas daugiau! Kiekvienas akmuo surado savo vietą sode ir džiaugiasi kartu su manimi ryto saule… Mane domina ne tik akmenys, bet ir medžiai – neįprasti, žemaūgiai, tokie, kokie tinka japoniško stiliaus sodui. 1989 m. iš savo draugo nusipirkau pirmą savo gyvenime miniatiūrinį medelį – bonsai. Bonsai jau keli šimtai metų auginami Tolimuosiuose Rytuose: Kinijoje, Japonijoje ir kitur. Nuo to laiko prasidėjo mano pažintis su šiuo mažuoju pasaulio stebuklu – medžiu, kuris gali augti vazonėlyje. Pradėjau savarankiškai studijuoti literatūrą apie bonsai auginimo ir formavimo meną. Pasirodo, žmogus, auginantis bonsai, – tai sodininkas ir menininkas kartu: sodininkas žino, kaip medis auga, kaip jį galima pasodinti, persodinti, formuoti, laistyti ir prižiūrėti medelį taip, kad jis gyvuotų tiek, kiek augdamas natūralioje gamtoje, o menininkas mato medžio grožį ir suteikia jam tokį vaizdą, kad jis atrodytų kuo tikriau ir natūraliau… Panorau pats auginti bonsai medelius. Labai svarbu buvo surasti jaunų medelių, tinkamų bonsai išauginti. Jų ieškojau miške, kirtavietėse, kur buvo galima prisirinkti įvairiausių sužalotų medelių. Taip juos po daugelio kruopštaus darbo metų paverčiau nepakartojamu stebuklu… Jau sukaupiau savo auginamų bonsai nemažą kolekciją, kuri papildė mano sodą ir puikiai dera jame… Plačiau apie šių medelių atsiradimo istoriją, priežiūrą, formavimą jūs galite rasti mano internetiniame puslapyje www.bonsai.lt , kita šio puslapio dalis bus apie japoniškų sodų kūrimo meną…

Nelengvai atsirado šis sodas. Gimiau Sibire (1957) tremtinių šeimoje. 1958 m. grįžus į Lietuvą, mūsų šeimai gyvenimą teko pradėti iš naujo, įveikiant daug sunkumų. Ypač viskas susikomplikavo, kai prieš savo valią, tarnaudamas sovietų armijoje, buvau nublokštas į karą Afganistane, kuris įsirėžė ne tik į kūną, bet ir dvasią. Ir iki šiol liko kaip nuolat kraujuojantis randas… Ką patyriau toje tolimoje šalyje, ėmiau balansuoti ant būties ir nebūties ribos. Norint atsispirti pragaiščiai, degradavimui, reikėjo rasti tai kas mane skatintų prasmingai gyventi. Pirmiausia ėmiau taip išnaudoti save, kad į galvą nelįstų jokia mintis, kuri primintų košmarą, išgyventą Afganistane. Prisiverčiau miegoti tik po kelias valandas, visą kitą laiką skyriau darbui, mokslams, ypač filosofijos studijoms…

Dievas sakė žmogui: „Rūpinkis sodu” Sulaužęs šį Dievo įsakymą žmogus tapo nuodėmingas ir pažeidžiamas… Todėl kiekvienam linkiu sukurti savo sodą ir juo rūpintis, nes tik taip žmogus gali bendrauti su visais svarbiausiais pasaulio sandaros elementais: Akmeniu, Medžiu, Vandeniu, Ugnimi, Oru… Vėliau sužinojau, kad esama būdų, kaip tiesiogiai bendrauti su DAO. Štai jau šimtus metų Japonijoje žinomas Arbatos gėrimo ritualas. Specialiai įrengtame Arbatos gėrimo namelyje sakralinių gestų, minčių, spalvų ir formų pagalba per savo pasąmonę galima siekti absoliučios harmonijos. Tokį Arbatos namelį pasistačiau iš aš. Į jį atvyksta mano svečiai ne tik pasivaišinti arbatos puodeliu, bet kartu su manimi pamąstyti apie tekantį Laiką, Akimirkos vertę. Pasirodo – puodelyje arbatos telpa kur kas daugiau nei visas pasaulis… Kai mano sodas ėmė įgyti norimą vaizdą, jį vis dažniau pradėjo lankyti įvairūs žmonės – ramios dvasios ir geros širdies. Vis dažniau pradėjo užsukti tie, kuriuos sieja Rytų kultūra, tradicijos papročiai, kurie ieško šioje žemėje darnos ir DAO, savo kelio. Jie geri talkininkai, tobulinant Sodą… Labiausiai noriu padėkoti savo žmonai Loretai ir sūnums Vytautui ir Tautvydui, Jie visi mane suprato ir leido kurti Sodą. Tai geriausi mano bendražygiai, klajojant po miškus, ieškant slėpiningų akmenų ir medelių, ir pagalbininkai apgyvendinant juos mūsų Sode.

Kęstutis Ptakauskas